Priėmimas į komandą dažnai prasideda nuo kompetencijų, t.y. ką žmogus moka, kiek patirties turi, kaip „par(si)duoda“ pokalbio metu, ir viskas atrodo logiška, nes versle reikia aiškumo ir pamatuojamų dalykų. Ir būtent čia ir prasideda klaidos. W. Buffettas apie tai kalba paprastai: „Žmonėse ieškau trijų dalykų – vertybinio stuburo, intelekto ir iniciatyvos (formuluotės gali būti kitos, […]

Pamodeliuokime situaciją. Vadovas tikrai nuoširdžiai stengiasi, įsitraukia, padeda, peržiūri, pataiso, „uždengia“… Iš šono atrodo, kad daro viską, jog komanda judėtų į priekį. Ir tada atsiranda keistas efektas – kuo daugiau daro pats, tuo mažiau daro kiti. Ir čia nėra postas apie blogus vadovus. Priešingai, dažniausiai tai labai atsakingi žmonės, kurie tiesiog nenori palikti „nepadaryta“. Kai

Kartais organizacijose nustembama, kai paaiškėja, kad frazė „darbuotojas nieko nedaro“ iš vadybos perspektyvos yra „simptomas“, rodantis, kad kažkur palikta nemažai spragų. Situacija paprasta ir, tiesą sakant, gana dažna. Į darbą priimama administratorė. Praeina keli mėnesiai, ir direktorės vertinimu, žmogus lyg ir ateina į darbą, lyg ir kažką veikia, bet realaus rezultato nesimato, tad pokalbiuose vis

Vieni sako, kad šiandien svarbiausia emocinis intelektas, kad vadovas turi jausti žmones, matyti jų nuotaikas, suprasti, kada komanda pavargusi, kada bijo, kada tyliai priešinasi, o kiti primena, kad be aiškios krypties, be strategijos, be sprendimų logikos visa ta empatija lieka gražiu fonu, bet ne judėjimu į priekį… Ir šioje vietoje kyla klausimas, ar įmanoma vadovauti

Tiek mažose komandose, tiek labai solidžiose organizacijose, vadovas didžiąją dalį laiko atiduoda silpniausiam komandos žmogui, o tuo metu stiprieji dirba „kažkaip susitvarkys“ principu. Logika, atrodytų, teisinga, juk ten, kur dega, ten ir gesini. Bet pažiūrėkime į šią situaciją kiek kitaip. Aišku, kad vadovo laikas nėra begalinis. Dėmesys kiekvienam dar labiau ribotas. Bet, jeigu daugiausia pokalbių,

Kartais girdžiu, kaip organizacijos kalba apie vertybes, ir galvoju, kad jeigu jos būtų atlyginimo dydžio, visi jas mokėtų mintinai, be jokio priminimo, be jokio „o kur čia buvo parašyta“, be jokio kūrybinio interpretavimo, bet kadangi jos dažniausiai kabo ant sienos, interneto svetainėje, tai ir santykis su jomis atitinkamas, toks iš saugaus atstumo. Ir kai ateini

Vienoje „Proto industrija“ laidoje vedėjas Erikas vadovams uždavė klausimą, ir kuris nuskambėjo gal kiek provokuojančiai: „Vadovo spaudimas darbe – gniuždo ar motyvuoja?“ Abu vadovai atsakė tarsi sutarę, kad motyvuoja. Ir čia verta stabtelėti, nes pastaruoju metu vadovams nuolat kartojama kitokia žinutė: būkite empatiški, pažeidžiami, „malonūs“, kurkite emocinį atsparumą… Bet realybėje matome kitą pusę. „Geras“ vadovas

Visai neseniai perskaičiau komunikacijos ekspertės mintį „noras būti valdžioje neturi nieko bendro su lyderyste“, kurioje ji labai taikliai įvardijo tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, ir kuri mane paskatino grįžti prie savo pačios patirties. Mano vadovavimo karjeros kelias prasidėjo nuo situacijos, kai man buvo pasiūlyta vadovauti, nes matyt kažką dariau tinkamai. Ir greičiausiai daugelis taip „lipančių

Eilinė darbo diena…, pokalbis telefonu, kuris prasideda labai paprastai, o baigiasi visiškai kitaip, nei planavau. Užklausa atėjo aiški ir, atrodytų, pažįstama:„…reikia team buildingo, reikia mokymų apie bendravimą su klientais, vadybininkams kažko su pardavimais…“ Trumpiau tariant „sutvarkykit žmones“. Pradėjau klausinėti. Ne iš smalsumo, o iš profesinio žinojimo: – O iš kur supratote, kad reikia būtent šitų

Viena iš mūsų teikiamų paslaugų – mikroklimato tyrimas. Ir turime klientų, kurie minėtą tyrimą užsako periodiškai. Tad po antrus metus iš eilės atlikto mikroklimato tyrimo gavus organizacijos vadovės žinutę buvau pamaloninta: „Vis dar nustebę dėl tokių gerų rezultatų, sunku patikėti!“  Tiesą sakant, tokios žinutės visuomet priverčia trumpam stabtelėti, nes jos pasako daugiau nei bet kuris