Būna momentų, kai po pokalbių su žmonėmis pagalvoju, kiek daug organizacijose žinome… ir kiek mažai iš tikrųjų įvardiname garsiai. Kalbėti APIE situacijas lengva „pas mus taip yra..“, „vadovas toks…“, „niekas nesikeičia…“ ir t.t. Pokalbiai vyksta virtuvėse, koridoriuose, tarp eilučių susirinkimuose, rūkymo zonose… Lyg ir visi viską supranta, bet tik tol, kol tai lieka „tarp mūsų“.
Dažnai būna taip, kad išgirstu istorijas, kurios nutinka skirtingos organizacijos, su skirtingais žmonėmis, bet situacijos… labai panašios. Pasidalinama detalėmis, kurios leidžia suprasti ne tik kas vyksta, bet ir kodėl (komandoje, organizacijoje). Ir tada tos istorijos virsta vadybinėmis įžvalgomis. Be pavadinimų, be vardų, be jokių detalių, kurios leistų identifikuoti įmonę ar žmogų. Ir štai kas įdomiausia.
Tas pats žmogus, kuris pasidalino situacija, perskaito įžvalgą. Ir vietoje diskusijos atsiranda atsitraukimas, tarsi tokiais dalykais geriau nesidalinti.
Kas nutinka tarp „kalbame APIE“ ir „kalbame SU“?
Kol kalbame apie kitą, atrodo viskas lieka saugu. Kalbamės tarpusavyje, dalinamės, vertiname, kartais net labai tiksliai „žinome“ ir įvardijame, kas neveikia, ką reikėtų daryti kitaip, tik nepasakome tam žmogui. Ir tada atsakomybė tarsi išsisklaido, nes problema yra „kažkur“, „pas juos“…
Kai pereiname prie „kalbame su“, atsiranda akistata, ir ji jau tampa nebe apie „tuos“. Ji pradeda liesti ir mane, asmeniškai. Tada jau nebeišeina pasislėpti už frazės „pas juos taip yra…“
Ir atsiranda kitas klausimas, o aš šioje vietoje ką darau?
Tada tampa nepatogu, nes kalbėti apie problemą yra viena, o pasakyti ją žmogui, visai kas kita.
Ir gal ši istorija labiau apie tai, kad kol situacija yra „tarp mūsų“, ji leidžia jaustis saugiai. O kai ji tampa matoma, ji pradeda reikalauti sprendimo, ir asmeninės atsakomybės. Ir tada natūraliai kyla klausimas, kurio dažniausiai vengiame: ar aš noriu, kad tai pasikeistų…, ar man pakanka apie tai tik kalbėti?
Nesutinki? Kviečiu diskusijai.
Vilma Butrimaitė-Mikšionė