Įžvalgos

Kartais organizacijose nustembama, kai paaiškėja, kad frazė „darbuotojas nieko nedaro“ iš vadybos perspektyvos yra „simptomas“, rodantis, kad kažkur palikta nemažai spragų. Situacija paprasta ir, tiesą sakant, gana dažna. Į darbą priimama administratorė. Praeina keli mėnesiai, ir direktorės vertinimu, žmogus lyg ir ateina į darbą, lyg ir kažką veikia, bet realaus rezultato nesimato, tad pokalbiuose vis […]

Vieni sako, kad šiandien svarbiausia emocinis intelektas, kad vadovas turi jausti žmones, matyti jų nuotaikas, suprasti, kada komanda pavargusi, kada bijo, kada tyliai priešinasi, o kiti primena, kad be aiškios krypties, be strategijos, be sprendimų logikos visa ta empatija lieka gražiu fonu, bet ne judėjimu į priekį… Ir šioje vietoje kyla klausimas, ar įmanoma vadovauti

Tiek mažose komandose, tiek labai solidžiose organizacijose, vadovas didžiąją dalį laiko atiduoda silpniausiam komandos žmogui, o tuo metu stiprieji dirba „kažkaip susitvarkys“ principu. Logika, atrodytų, teisinga, juk ten, kur dega, ten ir gesini. Bet pažiūrėkime į šią situaciją kiek kitaip. Aišku, kad vadovo laikas nėra begalinis. Dėmesys kiekvienam dar labiau ribotas. Bet, jeigu daugiausia pokalbių,

Kartais girdžiu, kaip organizacijos kalba apie vertybes, ir galvoju, kad jeigu jos būtų atlyginimo dydžio, visi jas mokėtų mintinai, be jokio priminimo, be jokio „o kur čia buvo parašyta“, be jokio kūrybinio interpretavimo, bet kadangi jos dažniausiai kabo ant sienos, interneto svetainėje, tai ir santykis su jomis atitinkamas, toks iš saugaus atstumo. Ir kai ateini

Vienoje „Proto industrija“ laidoje vedėjas Erikas vadovams uždavė klausimą, ir kuris nuskambėjo gal kiek provokuojančiai: „Vadovo spaudimas darbe – gniuždo ar motyvuoja?“ Abu vadovai atsakė tarsi sutarę, kad motyvuoja. Ir čia verta stabtelėti, nes pastaruoju metu vadovams nuolat kartojama kitokia žinutė: būkite empatiški, pažeidžiami, „malonūs“, kurkite emocinį atsparumą… Bet realybėje matome kitą pusę. „Geras“ vadovas

Visai neseniai perskaičiau komunikacijos ekspertės mintį „noras būti valdžioje neturi nieko bendro su lyderyste“, kurioje ji labai taikliai įvardijo tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, ir kuri mane paskatino grįžti prie savo pačios patirties. Mano vadovavimo karjeros kelias prasidėjo nuo situacijos, kai man buvo pasiūlyta vadovauti, nes matyt kažką dariau tinkamai. Ir greičiausiai daugelis taip „lipančių

Eilinė darbo diena…, pokalbis telefonu, kuris prasideda labai paprastai, o baigiasi visiškai kitaip, nei planavau. Užklausa atėjo aiški ir, atrodytų, pažįstama:„…reikia team buildingo, reikia mokymų apie bendravimą su klientais, vadybininkams kažko su pardavimais…“ Trumpiau tariant „sutvarkykit žmones“. Pradėjau klausinėti. Ne iš smalsumo, o iš profesinio žinojimo: – O iš kur supratote, kad reikia būtent šitų

Viena iš mūsų teikiamų paslaugų – mikroklimato tyrimas. Ir turime klientų, kurie minėtą tyrimą užsako periodiškai. Tad po antrus metus iš eilės atlikto mikroklimato tyrimo gavus organizacijos vadovės žinutę buvau pamaloninta: „Vis dar nustebę dėl tokių gerų rezultatų, sunku patikėti!“  Tiesą sakant, tokios žinutės visuomet priverčia trumpam stabtelėti, nes jos pasako daugiau nei bet kuris

Kartais atrodo, kad Lietuvoje turime naują pardavimų žanrą „ypač gili analizė“, „psichologų atliekami tyrimai“ ir kiti gražūs žodžiai, kurie skamba solidžiai, bet realybėje tėra rinkodaros triukai. Ryte sulaukiau kliento skambučio: „Gavau pasiūlymą psichosocialinės rizikos vertinimui. Jie sako, kad tyrimą atlieka psichologai, gilinasi labiau nei visi kiti, kaina (….) EUR, ir dar skaičiuoja nuo žmonių. Gal

Sakoma „kiekvienoje betvarkėje sava tvarka“ arba „organizacijoje vyrauja tylus chaosas“. Ne tai, kur sklinda barniai ar trankomos durys, o tai, kur kiekvienas gyvena pagal savo taisykles, savo supratimą, savo vidinę logiką, kurios, tiesą sakant, iki galo niekas nesupranta. Pavyzdžiui, komunikacija stringa tiek su klientu, tiek tarp kolegų, etikos standartai migloti, o sprendimai nugula į patogią