Kartais girdžiu, kaip organizacijos kalba apie vertybes, ir galvoju, kad jeigu jos būtų atlyginimo dydžio, visi jas mokėtų mintinai, be jokio priminimo, be jokio „o kur čia buvo parašyta“, be jokio kūrybinio interpretavimo, bet kadangi jos dažniausiai kabo ant sienos, interneto svetainėje, tai ir santykis su jomis atitinkamas, toks iš saugaus atstumo.
Ir kai ateini į organizaciją, paklausi paprasto klausimo „kokios jūsų vertybės?“, prasideda kolektyvinė improvizacija – vienas sako „atsakomybė“, kitam tai „komandinis darbas“, trečias lyg kažkur matė „pagarba, berods“, ir visi truputį teisūs, nes kažkur kažkada apie tai girdėjo, tik niekas rimtai nesusitarė, ką tai reiškia realybėje, kai reikia spręsti konfliktą, kai reikia prisiimti klaidą, kai reikia pasakyti „čia mano atsakomybė“, o ne nustumti temą vadovo link…
Ir štai, organizacijoje atsirado nauja vadovė, kuri tris mėnesius nedarė revoliucijos, nekeitė struktūros…, o tiesiog vaikščiojo, klausėsi, kalbėjosi su beveik pusantro šimto žmonių komanda, su skirtingais balsais ir skirtingomis versijomis apie tą pačią realybę, ir kuo ilgiau ji stebėjo, tuo aiškiau matė, kad kažkokios taisyklės egzistuoja, tik kiekvienas turi savą jų versiją. Ji įžvelgė, kad atsakomybė reiškia „jei nepavyko, vadovas kaltas“, komandinis darbas reiškia „aš padariau savo dalį“, komunikacija reiškia „aš pasakiau, kad pasakiau“, o darbo etika išvis labai lanksti sąvoka, priklausomai nuo to, kas stebi ir ar apskritai kas nors stebi.
Ir tuomet ji aiškiai suvokė, kad problema ne žmonėse, problema tame, kad vertybės niekada netapo susitarimu, jos buvo paskelbtos, gal net patvirtintos, gal gražiai suformuluotos, bet niekas neatsistojo ir nepaklausė: gerai, o ką tai reiškia konkrečiai pirmadienį 8:30…, kai vėluoja projektas…, kai klientas nepatenkintas…, kai kažkas suklydo ir dabar reikia apsispręsti, ką darome – ginsimės ar pripažinsime klaidas?
Ir čia nuo savęs pridėsiu šiek tiek ironijos, nes apie kultūrą dažniausiai garsiausiai kalba tie, kurie pirmi apeina susitarimus, apie atsakomybę kalba tie, kurie jos neprisiima, o apie pagarbą kalba tie, kurie ją demonstruoja tik tada, kai patogu…
Vertybės pradeda veikti tada, kai jos tampa elgesio filtru, kai jos riboja sprendimus ar strategiją, kai jos kartais neleidžia pasirinkti patogesnio, greitesnio, politiškai saugesnio varianto, kai jos pareikalauja atsistoti ir pasakyti „taip, čia mano dalis“, net jei labai norėtųsi, kad ji būtų kieno nors kito…Ir būtent tada jos pradeda būti tikros.
Jeigu kartais pagaunate save galvojant, kad vertybės pas jus tarsi yra parašytos, patvirtintos, gal net iškabintos, bet kasdieniuose sprendimuose jų kažkaip nesimato, gal problema ne formuluotėse, o tame, kad jos niekada nebuvo patikrintos realybėje… Juk vertybės pradeda veikti tik tada, kai jos susiduria su dilema: kai reikia rinktis tarp patogu ir teisinga, tarp tylėti ir įvardinti, tarp „kaip visada“ ir „kaip susitarėme“.
Kartais užtenka vienos gerai struktūruotos sesijos, kur vertybės ne aptariamos, o išbandomos per situacijas, per sprendimus, per labai konkrečius „o ką darytum šiandien?“, ir tada labai greitai paaiškėja, ar organizacija turi taisyklių rinkinį, ar tik šūkį.
Jeigu jaučiate, kad atėjo laikas patikrinti, ar Jūsų vertybės „gyvos“, verta apie tai pasikalbėti.