Kur bebūtume – bendruomenėje, šeimoje, ar organizacijoje, vertybės yra pagrindas darniai veiklai, kurios nustato elgesio normas ir padeda sukurti stiprius, vieningus ryšius bei parodyti kur ir kaip eisime viena ar kita kryptimi.
Bendrauju su X įmonės vadovėmis dėl mokymų jų komandai(…), kurių nori darbuotojai. Nors viena iš vadovių įžvelgia ir kitų komandoje vyraujančių iššūkių, pokalbis pasisuka kiek kitu kampu, kai užduodu klausimą apie įmonės vertybes, kurios gražiai įrėmintos internetinėje svetainėje. Užduotas klausimas apie jų integraciją į kasdienę veiklą atskleidžia kiek liūdnoką tiesą – jos tėra tik dekoracija… Pasak vadovių, organizacijos vertybių gimimo istorija miglota, apie kurią jos nežino, o jų įtaka kasdieniam darbui – jokia, nes vertybėmis, kurios skelbiamos viešai, tėra tik „stalčiaus“ vertybės…
Įmonės vertybės stato pamatą efektyviam darbui
Naujo nepasakysiu, kad aiškiai suvoktos ir praktikoje taikomos vertybės yra tas tvirtas pamatas, ant kurio statosi ne tik efektyvus darbas, bet ir noras prisiimti atsakomybę, natūralus siekis tobulėti. Jei kiekvienas komandos narys instinktyviai supranta, kurie organizacijos principai yra svarbūs, kokiu elgesiu yra vertinamas ir skatinamas, tuomet ir veiksmai tampa kryptingi, o iniciatyva imtis naujų darbų – natūrali.
Mano galva, tokiose situacijose pirmiausia reikėtų ieškoti ne greitų sprendimų paviršiuje (mokymų, kurių nori darbuotojai), o grįžti prie esmės – prie vertybių atgaivinimo arba naujo jų sukūrimo, įtraukiant visą organizaciją į šią kelionę, leidžiant kiekvienam tapti tų principų kūrėju, kurių laikysis visa bendruomenė. Ir, žinoma, aiškiai ir įtaigiai iškomunikuojant kiekvienos vertybės prasmę konkrečiais, gyvenimiškais pavyzdžiais, integruojant jas į visus organizacijos veiklos segmentus – nuo naujų talentų pritraukimo, veiklos įvertinimo ar kasdienės darbo rutinos.
Tik tuomet kai vertybės tampa neatsiejama organizacijos kultūros dalimi, kai jos ne tik žinomos, bet ir atsiskleidžia kiekviename veiksme, daugelis iššūkių sprendžiasi tarsi savaime.
Tačiau čia keliu esminį klausimą – koks vadovybės vaidmuo? Kai žvilgsnis į tokią fundamentalią organizacijos dalį kaip vertybės praslysta pro pirštus, tai neabejotinai kelia abejonių dėl vadovų kompetencijos. Kompetentingi lyderiai instinktyviai suvokia, kad vertybės nėra laikinas aksesuaras, o pats organizacijos stuburas. Vadovai žino, kad jos nubrėžia tą nematomą, bet itin svarbią etikos ir elgesio liniją, kurios laikydamiesi kryptingai juda savo vizijos link. Jei vadovai šio esminio elemento neįvertina, kyla rimtų abejonių dėl jų gebėjimo ne tik nubrėžti teisingą kursą, bet ir vesti komandą.
Kas turėtų gaivinti organizacijos vertybes?
Ar ne vadovybė turėtų tapti šio vertybių atgaivinimo proceso iniciatore ir pavyzdžiu, skatinant jų integraciją į kiekvieną organizacijos veiklos sritį? Ar ne vadovai turėtų aiškiai komunikuoti apie vertybes? Ir jei šioje srityje vyrauja abejingumas, tai signalizuoja apie galimą kompetencijos trūkumą.
Liūdna, bet tenka konstatuoti – vadovybės nenoras rimtai įsisąmoninti ir puoselėti organizacijos vertybes yra ne tik nerimą keliantis simptomas organizacijos savininkams, bet ir ryškus klaustukas dėl gebėjimo vesti organizaciją į priekį. Be aiškių taisyklių, be tinkamo nukreipimo, tik laiko klausimas – organizacija rizikuoja pasiklysti savo pačios koridoriuose…
Atpažinote aprašytą situaciją savo organizacijoje? Norite užtikrinti, kad Jūsų vertybės būtų ne tik gražus įrašas interneto svetainėje, ar tik įrėmintos ir pakabintos susirinkimų erdvėje, bet ir pagrindas darniai veiklai? Kviečiu susisiekti.