Visai neseniai perskaičiau komunikacijos ekspertės mintį „noras būti valdžioje neturi nieko bendro su lyderyste“, kurioje ji labai taikliai įvardijo tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, ir kuri mane paskatino grįžti prie savo pačios patirties.
Mano vadovavimo karjeros kelias prasidėjo nuo situacijos, kai man buvo pasiūlyta vadovauti, nes matyt kažką dariau tinkamai. Ir greičiausiai daugelis taip „lipančių karjeros kopėčiomis“ yra patyrę, kad „instrukcijos“, kaip iš tiesų reiks vadovauti žmonėms, niekas neduoda…
Iki šiol pamenu seną patirtį, kai kreipiausi pagalbos (kaip naujai paskirta vadovė), gavau atsakymą: „…tu čia vadovė, tu ir turi priimti sprendimą…“ Ir atrodytų, dar vakar mano darbas buvo atlikti užduotis ir būti atsakingai už savo rezultatą, o jau kitą dieną turiu mokėti spręsti sudėtingas situacijas, kelti tikslus ne tik sau bet ir komandai, balansuoti tarp žmonių lūkesčių ir organizacijos spaudimo…, dažnai net nežinodama, ar tai, ką darau, yra „teisinga“…
Ir dažniausiai visa tai vyksta be jokio realaus pasiruošimo, nes organizacijose daroma prielaida, kad jei žmogus moka valdyti užduotis, jis automatiškai mokės vadovauti žmonėms, o geras specialistas savaime taps geru vadovu. Deja, nuvilsiu, savaime taip neįvyks…
Tik po kurio laiko supratau, kad vadovavimas tai įgūdžių rinkinys, kurį galima sąmoningai ugdyti, mokantis suprasti situacijas, žmones ir savo pačios sprendimų poveikį kasdienėse vadovo situacijose.
Tad jeigu jau nusprendėte darbuotojams pasiūlyti tapti vadovais, matote jų potencialą, būtų protinga ieškoti resursų ugdymui, nes visais atvejais reikia struktūros ir aiškumo, ką turi gebėti vadovas ir kaip yra svarbu suprasti, kad tai nėra tik pareigų pavadinimas.
Turite naujai paskirtų vadovų, o gal ir pretenduojančių jais tapti?