Pokalbis su vadovu:
– …Kartais matau dalykus, kurie man sunkiai suvokiami. Pavyzdžiui, klientą apgaulės būdu priverčia pasirašyti sutartį. Arba neatsiklausęs į pardavimo vietas įkiša savo reklaminę medžiagą. Melas, manipuliacijos, „praeis, nes niekas nepastebės“ – tokia realybė. Ir mūsų, vadovų, darbas – kažkaip su tuo gyventi. O komanda vis tiek klausia, kaip jiems aiškinti situacijas, kai atsakyti iš tiesų nėra ką…
Atidžiai klausau, o jis tęsia:
– Pas mus planai gimsta labai paprastai. Pernai buvo 3 mln., šiemet reikia 9. Kodėl 9? Nes taip nusprendė viršus. O kaip tai pasiekti? – sugalvokit patys…
– O ar per visus tuos metus (apie 20 metų dirba toje pačioje organizacijoje) bent kartą teko dalyvauti strateginėje sesijoje, kur vadovai susėda, išsigrynina kryptį, kalbasi apie tikslus, planai sudaromi remiantis skaičiais, analizėmis, prognozėmis…? – smalsauju.
Jis nutilo. Pauzė buvo tokia ilga, kad beveik girdėjau, kaip mintyse dėliojasi atsakymas, kurį jau ir pati žinojau:
– Ne.
– O gal tai ženklas, kad laikas imtis lyderystės? Kad parodytumėt vadovų komandai, jog galima dirbti kitaip?
Vėl ilgoka pauzė, o tada su atsidusimu sulaukiu atsakymo:
– Ai… negadinu sau nervų…
Tai daugiau nei sakinys. Tai galima sakyti diagnozė – išmoktas bejėgiškumas (learned helplessness), kai žmogus nustoja bandęs, nes per daug kartų patyrė, kad jo pastangos neturi jokios įtakos.
Ir visgi tokios įmonės gyvuoja. Kodėl? Gali būti keletas priežasčių.
- Viena iš jų – organizacija veikia kaip monopolinė (klientas neturi pasirinkimo, todėl gali sau leisti ignoruoti vadybos logiką).
- Antra priežastis – vidurinės grandies vadovų amortizacija (kai regionų vadovai sugeria smūgius, kad bent kažkaip išlaikytų tvarką).
- Trečia priežastis, kai organizacija veikia iš inercijos. Įdirbis, klientų įpročiai ir organizacijos svoris dar kurį laiką neša į priekį, nors kryptį patys vadovai seniai pametę.
Bet monopolis nėra indulgencija. Tai – dar didesnė atsakomybė. Jei organizacija išgyvena ne dėl efektyvumo ar inovacijų, o tik dėl rinkos padėties, strategijos nebuvimas tampa ne tik vadybine, bet ir etine problema. Nes klientai, visuomenė ir ypač darbuotojai tikisi stabilumo bei aiškumo.
Vienintelė išeitis – aukščiausio lygio vadovams atsikvošėti. Sustabdyti padriką blaškymąsi, „vienkartinius“ pirkinius ir „nuo lubų“ planus. Sukviesti vadovus prie vieno stalo ir surengti tikrą strateginę sesiją, kur bus išsigryninti tikslai, aptarti planai, pasidalinta atsakomybe.
Strateginė sesija tokioje organizacijoje nebūtų dar vienas formalus renginys. Ji būtų vienintelis būdas sukurti kryptį, kurios neįmanoma nusipirkti nei prekybos centre, nei internetu, nei dar kitu būdu. Tai būtų „vaistai“ vadovams – nes jų pačių balsai formuotų kryptį.
Strateginė sesija – tai momentas, kai „AI, NEGADINU SAU NERVŲ“ pavirsta „PAGALIAU AIŠKU, KUR JUDAME“.
Pokalbį pažadėjome pratęsti po kurio laiko. Jeigu įvyks pokytis – būtinai pasidalinsiu tęsiniu.