„FunFact“ ar žinojote, kad grįžtamojo ryšio galima nepriimti, jeigu jis mums nepriimtinas, tiesiog sau viduje nusprendžiant – „nepriimu, nes…“, nors nedaug, tačiau kiek palengvėja.
Strateginėse sesijose, pertraukų metu tampu rūkomojo lankytoju, o viešbučiuose jis dažniausiai randasi lauke. Ir vieno vizito metu keliauju laiptais aukštyn ir nugirstu, kaip laiptinėje vienas iš viešbučio vadovų „auklėja“ jauną darbuotoją – „aš jau sakiau, kad negalima taip daryti, su klientais negalima…“.
Nebepamenu, ko gi ten tiek negalima, tačiau puikiai pamenu, kaip greitai jie dingo mums prasilenkus. Lieku su klausimu, ką vadovas nori pasiekti tokiu grįžtamuoju ryšiu, pakelti savo savivertę kito sąskaita ar pažeminti žmogų, viešai? Nes tikslas tikrai ne padėti pakoreguoti savo elgesį.
Aš nuoširdžiai vis dar manau, kad:
– neigiamas #grįžtamasis #ryšys suteikiamas tik už „uždarų durų“;
– dėmesys atkreipiamas į konkretų elgesį, kuris neefektyvus;
– dėmesys atkreipiamas į rezultatą, prie kurio priveda toks elgesys;
– suteikiamos rekomendacijos, kaip būtų galima pakeisti elgesį.
Ir tas senas kaip pasaulis „sumuštinis“ man vis dar priimtinas, nors kartais tenka išgirsti ir tokių perliukų: „Ai, neturim mes laiko ir neveikia mums visokie grįžtamojo ryšio sumuštiniai, visi mes čia suaugę ir viską suprantam“.
Tad įdomu, kokia Jūsų patirtis? Ar pasitaiko, kad darbe visi esame suaugę ir „feedbackui“ nesirenkam nei formos nei turinio?
Pasikalbėkime prie puodelio kavos ar žinutėmis.