Vilma Butrimaitė-Mikšionė daugiau nei dešimt metų dirbo aviacijos srityje, tačiau Covid-19 sukelta pandemija ne tik visame pasaulyje sustabdė aviacijos veiklą, bet ir pakeitė moters gyvenimą. Karantino metu turėjo į valias laiko permąstyti savo prioritetas ir svajones. Būtent tada aiškiai suprato: laikas kurti savo verslą. Šiandien ji sėkminga mokymų ir konsultacijų kompanijos „Academia Dominorum“ bendraturtė ir vadovė, padedanti įmonėms rasti atsakymus į kebliausius, verslo vystymo ir kūrimo klausimus. Moteris įsitikinusi, kad tik nuolatinis vadovų ir darbuotojų tobulėjimas bei augimas, darbuotojų vertinimas įmonėje gali padėti ne tik greičiau auginti verslą, bet ir motyvuoti darbuotojus.

Daugiau nei dešimt metų dirbote įvairiose kompanijose, vadovavote įvairaus dydžio komandoms, o talentų auginimas ir ugdymas visada buvo viena iš jūsų sričių. Patarkite, kaip pastebėti talentus , kaip motyvuoti darbuotojus?

Viena pagrindinių sėkmingai veikiančios organizacijos užduočių – aukščiausi rezultatai, kurie, deja, pasiekiami darbuotojų rankomis. Neretai tai priklauso nuo to, kaip sklandžiai ir kokiomis priemonėmis organizuojamas darbas. Jeigu darbuotojui nuolatinis darbo krūvis yra tik „gesinti gaisrus“, ilgai netruks, kai šis perdegs ir pradės ieškoti alternatyvų. Talentus pastebėti nėra sudėtinga – visi esame kažkam talentingi, tik kartais atsiduriame ne savo vietoje. Gero vadovo užduotis – įžvelgti žmoguje potencialą, numatyti, kam jis geriausias ir kur ir kaip gali pasiekti geriausių rezultatų. Visada vadovams patariu: kalbėkitės su žmonėmis. Kalbėtis reikia ne tik per metinius pokalbius, ar projektų pradžioje ir pabaigoje bet nuolat. Dėmesys kiekvienam darbuotojui ne priklausomai nuo užimamų pareigų, pats geriausias „vaistas“, nuo visų įmonės ligų.

Jūsų stiprioji pusė – komandos formavimas. Patarkite, kaip surinkti gerą, patikimą komandą, kuri drauge siektų įmonės tikslų?

Drauge dirbančius žmones paversti gera komanda reikia keleto dedamųjų: pirma, turi būti iškelti aiškūs tikslai, kuriuos vienodai suprastų visi komandos nariai, antra, iškelti tikslai turi būti pasiekiami komandos nariams tiek kompetencijų, tiek asmeninių savybių lygmenyje. Komandos formavimas arba natūralus formavimasis prasideda nuo susipažinimo, „pasimatavimo“ gabumų, kompetencijų, pasitikrinimo ne tik galimybių, bet ir ribų. Ir tik tada seka pasiskirstymas rolėmis – pasidalinimas atsakomybėmis ir tik po to prasideda sekantis etapas – užduočių vykdymas. Formuojant komandą svarbiausia dalis – žmonės: jų tikėjimas organizacija, pasitikėjimas vadovais, įsitraukimas, atsidavimas ir motyvacija.

Pastaruoju metu vis kalbama apie tvarią lyderystę. Sakykite, kas tai yra?

Paskutiniu metu tvarumas tapo itin svarbus kiekvienoje organizacijoje. O tvari lyderystė, tai dar vienas aspektas, kuris šiandien yra itin aktualus. Juk darbuotojai tai – tam tikra prasme organizacijos ištekliai, kurie taip pat gali išsekti, kaip ir bet kuris kitas resursas. Todėl lyderio uždaviniai yra puoselėti ir išlaikyti darbuotojus, sudaryti sąlygas jiems parodyti savo gebėjimus, kompetencijas ir visa tai sujungus į vieną, motyvuoti siekti bendrų organizacijos tikslų.

Esate vadovė – lyderė. Tačiau ne visada taip sėkmingai organizacijose sukrenta pozicijos. Pasitaiko, kad vadovą užgožia neformalus lyderis. Kaip patartumėte elgtis tokiais atvejais?

Ko gero, turite mintyje nebylų vadovo ir lyderio konfliktą. Vadovas – tai pareigos, o lyderis pareigų neturi: juo tiki bei pasitiki kolegos ir nebūtinai tik to skyriaus, kuriame dirba, į jį dažnu atveju kreipiasi patarimų ir kitų skyrių darbuotojai. Tokia lyderystė vadinama veiksmais pagrįsta lyderyste. Lyderis nebūtinai turi užimti vadovaujančias pareigas organizacijoje, juo gali būti bet kuris iš mūsų. Dažniausiai lyderiai vertinami dėl empatijos, charizmos, malonaus ir draugiško elgesio, vertybių ir įsitikinimų. Dažniausiai lyderiui labiau rūpi, kaip įtraukti, „uždegti“ ir motyvuoti žmones, o ne kaip paskirti jiems darbus, todėl, būtų protinga tinkamai išnaudoti šių savybių turintį darbuotoją ir paskirti jam atitinkamas pareigas, nes būtent šios jo savybės gali padėti organizacijai ar komandai greičiau pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Koks Jūsų lyderystės sėkmės receptas?

Vieno lyderystės recepto nėra. Du lyderiai tą pačią organizaciją nuvestų skirtingais keliais, ir pasiektų skirtingų rezultatų. Kiekvienas lyderis žino, kur yra ir kur nori nueiti, drauge įtraukdamas visą komandą. Tuo tarpu vadovas sukuria strateginę viziją, suskaido ją į tikslus, kuriais turi vadovautis komanda siekdama rezultato. Dar vienas skirtumas tarp vadovo ir lyderio – vadovas darbą organizuoja kontrolės principu, tuo tarpu lyderis įkvepia darbui per pasitikėjimą. Kitaip sakant, vadovo pareiga yra kontroliuoti grupę, kad būtų pasiektas konkretus tikslas, o lyderio motyvuoti ir įkvėpti. Lyderis paprastai turi atsakymus, kaip suderinti organizacinio veikimo kompleksiškumą, aplinkos veiksnius ir žmonių tarpusavio sąveiką.

Šiandien tyrimai rodo, kad organizacijos susiduria su darbuotojų menku įsitraukimu į darbą, todėl organizacijos ieško pačių įvairiausių būdų, kaip motyvuoti darbuotojus. Ką jūs patartumėte?

Tyrimai ir mano patirtis rodo, kad darbuotojus pirmiausia motyvuoja žinojimas, ko siekia organizacija, kokie yra įmonės tikslai ir kaip bus jų siekiama. Darbuotojui turi būti suteikta galimybė jaustis svarbiam, taip pat jam svarbu susitapatinti ir jaustis, kad ir nedidele, tačiau organizacijos dalimi. O tada jau galima pasirūpinti ir visomis kitomis, papildomomis priemonėmis.

Dabar populiaru įmonėse statyti stalo futbolo, mini golfo žaidimus, įrengti mini sporto klubą, kad pertraukų metu ar po darbo valandų tame pačiame biure darbuotojai galėtų papramogauti arba sportuot. Tokie dalykai kaip kava, arbata, vaisiai, ledai karštą darbo dieną ir kitos vaišės daugelyje tarptautinių ir Lietuvos organizacijų jau tapo norma. Ir tai jau niekas nepriima, kaip motyvavimo priemonių, o kaip „savaime suprantamą“ dalyką save ir savo darbuotojus gerbiančioje organizacijoje. Kita vertus, kaip geriausia motyvuoti ir kuri priemonė veikia geriausiai, vieno atsakymo nėra. Visi esame skirtingi ir turime skirtingus poreikius – vienam pakaks lankstaus darbo grafiko, kitam bus mažai galimybės naudotis tarnybiniu automobiliu savo reikmėms. O kaip sužinoti, kas motyvuoja geriausiai – tiesiog klausti pačių darbuotojų.

Komandoje dirba žmonės, natūralu, kyla ir konfliktinių situacijų, kaip Jūs dažniausiai juos sprendžiate?

Svarbiausia – nereikia jų bijoti. Kalbu tik apie konstruktyvius konfliktus. Būtent konfliktai – vienas geriausių būdų komandai rasti bendrus sutarimus ir sprendimus. Aš tiek su klientais, tiek su kolegomis visada stengiuosi skatinti tokį bendravimą, kuris stiprina pasitikėjimą ir pagarbą, nes tik pasitikėjimu ir pagarba grįsti santykiai gali suformuoti stiprią komandą. 

Kitas normalus reiškinys, dėl kurio dažnai kyla konfliktai yra konkurencija. Žmogus nuolat konkuruoja – tarp draugų, artimųjų, darbe tarp kolegų, tarp skyrių ar departamentų ir t.t. Manau, sveika konkurencija – normalu. Tačiau, jeigu kolegos sėkmė pakilus pareigose, pasiekus geresnių rezultatų, ar kolegės gauta premija kelia prieštaringus jausmus, o ne norą džiaugtis, jau reikėtų sunerimti. Tai jau ne konkurencija, o varžybos, kurios gali pakenkti. Reikia laiku reaguoti į tokius atvejus, kalbėtis su darbuotojais ir siekti konkuravimo aplinkos nekenkiant kolegoms ir sau.

Liūdna, bet vis dar tenka matyti ar išgirsti, kad darbuotojas kritikuojamas viešai. Klasika tapusią taisyklę „kritikuok asmeniškai, girk viešai“, turi išmokti visų grandžių vadovai. Vis dar vadovai vengia girti pavaldinius viešai, bijodami, kad šie išpaiks ar paprašys didesnio atlyginimo. Tai visiška netiesa. Žmogui būtinas grįžtamasis ryšys, jis turi pajusti savo darbo prasmę ir vertę.

Dažnai kyla klausimas, kas turi rūpintis darbuotojų asmeninių kompetencijų auginimu pats žmogus ar darbdavys? Ką jūs, kaip sėkmingos mokymų ir konsultacijų kompanijos vadovė rekomenduotumėte?

Vienareikšmiškai svarbu ugdytis ir ugdyti ne tik profesinius įgūdžius, bet ir asmenines žmonių kompetencijas. Bet kokios srities specialistui ar ekspertui pravartu gebėti profesionaliai atstovauti savo sričiai. Taip pat kiekvienam darbuotojui, nesvarbu, kokios jis profesijos ar kuriame lygyje yra pagal įmonės struktūrą, svarbu jaustis pripažintam, įvertintam, svarbiam ir reikalingam. Todėl, manau abi pusės turi šituo rūpintis. Darbuotojas turi būti motyvuotas tobulėti ir mokytis, o darbdavys tai nuolat skatinti ir auginti savo žmones.

Kalbino Svajūnė Marcinkevičienė.

Taip pat straipsnį kviečiame skaityti e-žurnale www.priekavos.lt: Visada vadovams patariu kalbėkitės su žmonėmis