Nesuklysiu pasakiusi, kad kiekvienas vadovas svajoja apie tvirtą, kryptingą ir į ateitį žvelgiančią organizaciją. Tokią, kurios vizija būtų aiški, misija – įkvepianti, o įmonės vertybės – tvirtas pamatas, ant kurio statoma visa veikla. Deja, bet realybė kartais būna kur kas proziškesnė: metiniai planai keičia vienas kitą, o ilgalaikė strategija laukia „geresnių laikų“.
O kur dar „staigus“ strateginės sesijos poreikio bumas! Visi puikiai žinome, kas nutinka, kai svarbus renginys organizuojamas paskutinę minutę: tikslai suformuluojami netinkamai, laiko stinga net paviršinei diskusijai, o dalyvių skaičius – per didelis, o gal per mažas, kad būtų galima efektyviai pasiekti rezultatų. Tokios sesijos ne tik švaisto brangų laiką, bet ir sėja abejones, demotyvuoja ir sukelia mintį, kad strateginis planavimas – tai tik formalumas.
Kada strategija tampa labirintu?
Tenka pripažinti – situacija, kai organizacija ilgus metus veikia be aiškios vizijos ar išgrynintų vertybių, nėra išskirtinė. Dažnai manoma, kad pakanka rengti metinius veiklos planus, o misija, kad ir ne visai „gyva“, tiesiog privalo būti. Tačiau tai tėra paviršinis problemos sprendimas. Be ilgalaikės krypties ir pamatinių vertybių, organizacija rizikuoja pasinerti į nuolatinį „gaisrų gesinimą“, o ne kurti tvarią ateitį.
Štai realus pavyzdys. Įsivaizduokite Mantą, strateginio vystymo skyriaus vadovą. Jau kelerius metus jis nuolat primena vadovybei apie būtinybę išgryninti viziją, misiją ir vertybes. Mantas mato, kaip organizacija dirba be aiškios krypties, kad trūksta bendro sutarimo dėl ateities, ir jo pastangos atsimuša tarsi į sieną. Vadovai užsiėmę kasdieniais reikalais, „gesina gaisrus“ ir tiesiog nemato (ar nesupranta?) ilgalaikio strateginio planavimo svarbos.
Tik priėmus naują įstatymą, organizacijoje imama kalbėti apie strateginę sesiją. Bet ir tada, Manto nuomone, gairės parengtos netinkamai: tikslai – tik teiginiai, esminėms temoms numatytos vos kelios valandos, o dalyvių skaičius – tai pat suplanuotas neprotingai. Akivaizdu, kad vadovybei trūksta gilaus supratimo apie tai, kaip tai daryti efektyviai. Mantas, matydamas situacijos rimtumą, siūlo kviestis išorės konsultantus, tačiau ir čia susiduria su abejonėmis…
Išorės pagalba: ne būtinybė, o vertė
Išorės ekspertai nėra būtini. Puikiai žinau, kad organizacijoje gali būti pakankamai vidinių resursų ir kompetencijų, kad strateginė sesija įvyktų. Tačiau kartais nepriklausomas žvilgsnis iš šalies gali suteikti daugiau objektyvumo (be vidinių nusistatymų ir nuostatų, padeda nukreipti diskusijas produktyvia linkme), struktūruoti procesą (patyrę moderatoriai žino, kaip efektyviai valdyti dideles grupes, organizuoti diskusijas ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų net ir ribotą laiką), paskatinti atvirumą (išorės asmuo gali padėti sukurti aplinką, kurioje dalyviai jausis laisviau reikšdami savo nuomonę.
Jei organizacijoje trūksta laiko, resursų, ar patirties suvaldyti minėtą procesą, pagalba iš šalies yra ne išlaidavimas, o investicija. Investicija į aiškumą teisinga kryptimi. Strategijos kūrimas – tai ne tik dokumentų rengimas, tai – bendras kelias, kuriuo organizacija eis ateityje.
Ar ne laikas sustoti, įkvėpti ir iš naujo pažvelgti į savo organizacijos strategiją?