Strateginės sesijos metu komandos dirbo prie tikslų formulavimo. Viena grupė pristatė savo tikslą, o kolegos, kaip ir buvo sutarta, uždavinėjo klausimus, ieškojo silpnų vietų ir siūlė patobulinimus.
Ir staiga pokalbis pasisuko kitu kampu. Paaiškėjo, kad organizacijoje buvo įgyvendinamas svarbus pokytis, turėjęs įtakos visiems darbuotojams. Tačiau prie jo rengimo ir įgyvendinimo buvo įtraukti tik keli žmonės.
Argumentas: „Laiko buvo mažai, todėl nusprendėme neįtraukti žmonių.“
Iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai. Kai skubi, atrodo greičiau padaryti pačiam nei įtraukti kitus.
Tačiau būtent vadyboje veikia priešingai. Tai, kas atrodo greičiausias kelias pradžioje, neretai tampa lėčiausiu keliu vėliau.
Kai žmonės neįtraukiami į procesą, jie netenka galimybės prie jo prisidėti, užduoti klausimų, pasiūlyti idėjų ir galiausiai jausti atsakomybę už rezultatą.
Tada organizacijose ir gimsta frazės:
„Mūsų niekas neklausė…“
„Mes nežinojome…“
„Mums tiesiog pasakė…“
Įdomiausia buvo tai, kad ši diskusija tęsėsi ir prie pietų stalo…
Jeigu darbuotojai apie organizacijos sprendimus diskutuoja net per pertraukas, dažniausiai tai reiškia, kad jiems rūpi, kad jie nori suprasti, nori būti proceso dalimi. Todėl kartais vadovai galvoja, kad įtraukdami daugiau žmonių praras laiką. O mano patirtis rodo priešingai.
Čia verta paminėti vieną organizacijų vystymo krypties autorių David Cooperrider, kuriam priskiriama mintis: „Žmonės palaiko tai, ką padėjo sukurti“ (angl. People support what they help create).
Per daugiau nei dvidešimt metų dirbant su komandomis ne kartą mačiau, kad žmonės kur kas lengviau priima pokyčius, kuriuos padėjo kurti patys, nei tuos, kurie buvo sukurti už uždarų durų.
Todėl žmonių įtraukimas nėra laiko švaistymas. Tai viena stipriausių priemonių kurti atsakomybę, pasitikėjimą ir komandinį įsipareigojimą bendram rezultatui. Didžiausia klaida būna neįtraukti tų žmonių, kuriems vėliau reikia su tuo pokyčiu gyventi kiekvieną dieną.
Kartais vienos diskusijos strateginės sesijos metu pakanka suprasti, kad problema slypi ne sprendime, o tame, kaip jis buvo priimtas.
O kada Jūs paskutinį kartą priimdami svarbų sprendimą savęs paklausėte: „Kas dar turėtų būti prie šio stalo?“