Keletas darbinių situacijų paskatino parašyti ir pasidalinti dar viena organizacijose vyraujančia realybe – drąsa kalbėti apie tai, kas yra kas. Kitaip tariant, kalbėtis nepatogiomis, bet gyvybiškai svarbiomis temomis, identifikuoti problemas ir jas vadinti tikraisiais vardais. Jeigu kolega neatlieka savo tiesioginio darbo, jeigu komanda galimai simuliuoja, jeigu vadovas ignoruoja esamą problemą ir jos nesprendžia, jeigu….(papildykite patys).
Tai apie ką šį kartą įžvalga?
Kiekvienas esame girdėję pasaką apie nuogą karalių – tą alegoriją, kuri taip taikliai atspindi baimę pasakyti tiesą, ypač tada, kada ji nepatogi. Bendraujant su žmonėmis pastebiu, kiek daug „nuogų karalių“ sėdi šiuolaikinių organizacijų sostuose. Ir kaip dažnai mes patys, stovėdami minioje, išdrįstame sušukti: „Bet karalius nuogas!“?
Vadybos kontekste šis posakis šiandien turi ypatingą svorį. Kai „karalius nuogas“ organizacijoje, tai reiškia, kad egzistuoja akivaizdi problema, ar netinkamas sprendimas, tačiau tylos siena, pastatyta iš baimės, o galbūt arogancijos, neleidžia niekam to pripažinti. O gal pakaktų tik pabandyti ir situacija pasikeistų? Pabandom?
Įsivaizduokite – projektas, kuris akivaizdžiai eina velniop, strategija, kuri yra pasmerkta likti „stalčiaus“ strategija, ar sprendimas, kuris gali kainuoti brangiau nei duoti naudos. Aplink „karalių“ (vadovą), apsimetusį, kad mato nematomus drabužius, susirenka ir visa svita (komanda šiuo atveju). Kiekvienas bijo pasirodyti kvailys, nekompetentingas ar tiesiog „nepritampantis“. Baimė prarasti poziciją, baimė užsitraukti nemalonę ar tiesiog prarasti „pritariančiojo“ vardą tampa stipresnė už pareigą pasakyti, kaip yra iš tiesų. Ir tada nutinka tai, kas neišvengiama – tokia tylos kultūra tampa norma.
Tokioje kultūroje gimsta neefektyvumas, prarandamos galimybės ir, galiausiai, žlunga pasitikėjimas visa organizacija. Darbuotojai mato, kad ignoruojama tai, kas akivaizdu, kad savininkai/vadovai/steigėjai gyvena savo susikurtame burbule, o „vaiko“ balsas, kuris drįsta sušukti „nuogas!“, yra nutildomas arba atmetamas. Kas belieka? Nusivylimas, atsitraukimas, abejingumas ir galiausiai – stagnacija.
Kaip išeiti iš šios situacijos?
Pirma, kurti kultūrą, kurioje baimė neturi jėgos. Kur kiekvienas balsas, net ir nepatogiausias, yra vertinamas kaip organizacijos stiprybė. Tai reiškia atvirus pokalbius, skaidrumą ir drąsą pripažinti, kad klysti yra žmogiška, o mokytis iš klaidų, patirčių, yra tiesiog būtina. Ir čia jau savininkams/ vadovams/steigėjams tenkanti atsakomybė ir svarbi jų darbo dalis.
Ir visiškai nesvarbu, kas esate, savininkas, vadovas, ar bet kuris kitas komandos narys, būkite tie, kurie matydami „nuogą karalių“, klausia nepatogių klausimų ir skatina kritinį mąstymą. Būkite tie, kurie ne tik girdi, bet ir klauso, bei sukuria saugią erdvę atvirai diskusijai, nuomonei, ar pokalbiui. Nes tik tada, kai atpažinsime ir drąsiai įvardinsime savo „nuogus karalius“, galėsime juos tinkamai „aprengti“ – priimti teisingus sprendimus ir vesti organizaciją į priekį.
Priešingu atveju, rizikuojame tapti tikrų tikriausiais pasakos veikėjais, išdidžiai žingsniuojančiais į nežinią, apsimetinėdami, kad matome tai, ko nėra.
O Jūs, ar drįstate patys pažiūrėti į savo organizacijos „karalių“?