Knygoje „Srautas“ (Mihaly Csikszentmihalyi) akis užkliuvo už frazės, kuri iš pradžių pasirodė absurdiška:
„Višta viso labo tėra priemonė, kuria vienas kiaušinis pagimdo kitą kiaušinį.“
Perskaičiau keletą kartų, nes ne iš karto pavyko „pagauti“ mintį – juk čia svarbiausia visai ne višta. Svarbiausias yra gyvybės tęstinumas, o višta – tik priemonė jam užtikrinti.
Tuomet pagalvojau, kad ši biologinė metafora stebėtinai tinka ir vadybai. Ji priminė, kaip lengva organizacijose supainioti tikslą su priemone.
Gana dažna situacija, kai organizacijose tenka matyti krūvą procedūrų, tvarkų, o paklausus, kaip visa tai kuria vertę klientui, atsakymą gausime ne visada. Ir kas tada nutinka? Organizacija pamažu pradeda tarnauti ne klientui, o savo pačios sukurtoms taisyklėms.
Paradoksalu, bet kuo organizacija brandesnė, tuo didesnė rizika įsimylėti savo sukurtas sistemas. O įsimylėjus sistemas, labai lengva pamiršti, kam jos apskritai buvo sukurtos.
- Strateginė sesija yra priemonė organizacijai susitarti dėl krypties ir priimti strateginius
sprendimus. - KPI yra priemonė matuoti pažangą ir laiku koreguoti veiksmus.
- Procesai taip pat yra priemonė greičiau ir kokybiškiau kurti vertę klientui.
- Mokymų paskirtis – padėti žmonėms dirbti kitaip ir keisti kasdienius įpročius.
- Vadovo pareigybė taip pat nėra tikslas savaime. Vadovo užduotis – sukurti sistemą, kuri
veiktų ir tada, kai jo nėra.
Priemonės yra vertingos tol, kol padeda siekti tikslo. Kai pradedame saugoti pačias priemones, rizikuojame pamesti patį tikslą.
O kokia „višta“ šiandien gyvena jūsų organizacijoje? Ką saugote labiau – tikslą ar priemonę, kuri kažkada padėjo jo siekti?