Tyrėjai Marylène Gagné ir Edward Deci, nagrinėdami darbuotojų motyvaciją, išskiria tris bazinius psichologinius poreikius: autonomiją, kompetenciją ir ryšį su kitais žmonėmis.
Autonomijos nereikia suprasti kaip galimybės darbuotojui daryti ką nori. Autonomija reiškia, kad žmogus gali priimti sprendimus savo atsakomybės ribose, turi įtakos rezultatui ir jaučia, kad juo pasitikima.
Dalis vadovų nuoširdžiai nori iniciatyvių, atsakingų, savarankiškų darbuotojų…(papildykite patys). Tik bėda ta, kad kartu nori kontroliuoti kiekvieną sprendimą, kiekvieną žingsnį ir kiekvieną detalę.
Deja, vienu metu šių dviejų dalykų turėti nepavyks, nes atsakomybė neauga ten, kur žmogui nuolat rodoma, kad sprendimą vis tiek priims kažkas kitas. Tačiau įdomu tai, kad tokioje aplinkoje nukenčia ne tik autonomija.
Pamažu pradeda nykti ir kompetencijos jausmas. Jeigu darbuotojas neturi galimybės priimti sprendimų, klysti, mokytis ir matyti savo sprendimų pasekmių, jis ilgainiui pradeda abejoti savo gebėjimais. Kam augti, jeigu sprendimai vis tiek ne tavo?
Nukenčia ir ryšys. Kai organizacijoje daugiau kontrolės nei pasitikėjimo, žmonės ima saugotis. Mažiau kalba apie problemas, mažiau dalijasi idėjomis, rečiau prašo pagalbos. Santykiuose atsiranda atsargumas ten, kur turėtų būti bendradarbiavimas...
Gagné ir Deci savo tyrimuose atskleidžia, kad autonomiją, kompetenciją ir ryšį palaikanti darbo aplinka stiprina motyvaciją, įsitraukimą ir darbuotojų gerovę. O nuolatinė kontrolė darbuotojus stumia į priešingą pusę, jie pradeda veikti ne siekdami geriausio rezultato, o stengdamiesi išvengti nemalonumų.
Todėl kartais verta savęs paklausti „kiek atsakomybės komandai iš tiesų leidžiama turėti?“