Istorija iš organizacijos vidaus. Iš pradžių atrodė kaip „normalus“ vadovo startas, o baigėsi kiek netikėtai…
Organizacijai vadovauti priimamas naujas generalinis direktorius. Nepuola „daryti revoliucijos“, bet, stebi kas kuo kvėpuoja, kas ką pasako, kas nutyli… Iš šono žiūrint, labai brandus startas. Net sakyčiau, vadovėlinis.
Tik vienas mažas niuansas. Gana greitai paaiškėja, kad direktorius atėjo ne kurti rezultatą organizacijai, o susitvarkyti savo reikalų (veiksmas vyksta privačioje įmonėje). Na, toks su „praktišku“ požiūriu į vadovavimą. Ir tada prasideda labai įdomi vadybinė dalis.
Direktorius pateikia „verslo sprendimus“ – reikia keisti tiekėją, ir ne vieną… Kodėl? Nes taip reikia, nors argumentų „kodėl“ nedaug. Ir čia į „pagalbą“ ateina Pardavimų vadovas. Žmogus, kuris, galima sakyti, padaro klasikinę „klaidą“. Gavęs užuominų apie pokyčius, jas įvertina skaičiais. O skaičiai, kaip tyčia, rodo, kad sprendimai, švelniai tariant, nėra naudingi organizacijai. Tik pardavimų vadovas dar nežino, kad direktoriui skaičiai nerūpi…
Vieną kartą pateikia pagrindimą skaičiais, antrą kartą pakartoja… Ir čia, jis jau pradeda laikytis principingumo, nors puikiai supranta, kad direktoriui reikia ne skaičių, o pritariančių jo sumanymams žmonių. Ir tada įvyksta klasikinis vadybinis „scenarijus“– žmogus, kuris dirba gerai, išmano sritį, yra vertinamas kolegų, tampa… „neatitinkantis vertybių“, nelojalus direktoriaus sumanymams, ir Pardavimų vadovas atleidžiamas…
Toliau viskas juda „sklandžiai“. Keletą metų direktorius ramiai „tvarkosi reikalus“. Iš išorės organizacija gyva, procesai vyksta… Tik įvyksta vienas mažas pokytis, organizacijoje nebelieka žmonių, kurie sako „palaukit, o kiek tai kainuos?, „mums tai nenaudinga“… (kaip viskas vystėsi toliau, pasidalinsiu sekančiuose tekstuose)
Ir čia istorija lyg ir pasibaigia, bet modelis ne. Jeigu pasižiūrėti į tai, kas vyksta aplink, labai sunku nepastebėti, kad modelis atpažįstamas politikoje, kitose institucijose, nes vyksta tas pats scenarijus. Ateina nauji žmonės, buria komandas, vertina, kas „savas“, kas „nelabai“.
Viskas atrodo kaip normalus procesas, kol neatsiranda tas pats klausimas. Lojalumas kam? Organizacijai? Valstybei? Rezultatui? Ar visgi vadovui? Kai žmonės lojalūs organizacijai, atsiranda skaičiai, diskusijos, nepatogūs klausimai. Kai žmonės lojalūs asmeniui (vadovui/ministrui…), viskas vyksta daugmaž tokia seka – visi sutaria, sprendimai priimami greitai, ir be tikrinimo (verta/ naudinga/ apsimoka…). O tada organizacija, kaip ir valstybė, tyliai pereina į kitą režimą ir pradeda veikti pagal tai, kas patogu vienam žmogui ar siauram ratui. Taip, trumpuoju laikotarpiu gal ir efektyvu, be ilgainiui tampa brangu. Ir šitoje vietoje visa ši istorija susiveda į vieną, gana paprastą, bet kažkaip vis dar dažnai ignoruojamą principą: organizacijoje išlieka ne stipriausi, o išlieka tie, kurie atitinka tai, kas yra toleruojama. Kitaip tariant, vertybės organizacijoje atsiskleidžia per tai, kas toleruojama kasdieniuose sprendimuose. Ir būtent tada tampa aišku, ar organizacijoje vertybė yra rezultatas ir atsakomybė, ar lojalumas tam, kas tuo metu priima sprendimą?
Pabaigai keletas klausimų Jums. Esate lojalus organizacijai, ar asmeniui? Ar jūsų komandoje yra žmonių, kurie gali prieštarauti sprendimams ir juos pagrįsti skaičiais? O gal tokie žmonės pažymimi kaip „nepatogūs“?