Sakoma „kiekvienoje betvarkėje sava tvarka“ arba „organizacijoje vyrauja tylus chaosas“. Ne tai, kur sklinda barniai ar trankomos durys, o tai, kur kiekvienas gyvena pagal savo taisykles, savo supratimą, savo vidinę logiką, kurios, tiesą sakant, iki galo niekas nesupranta. Pavyzdžiui, komunikacija stringa tiek su klientu, tiek tarp kolegų, etikos standartai migloti, o sprendimai nugula į patogią lentyną „taip direktorė liepė“, kuri iš pirmo žvilgsnio tarsi išlaisvina, bet realybėje tik nusimetate atsakomybę ir turite patogų „kraštinį“.
Ir vis dėlto, kai susėdome pokalbiui su naujai paskirta organizacijos vadove, kuri nuo pirmos minutės neslėpė realybės, atvirai dėliojo, kas neveikia, ir tiesiog… jau raitojasi rankoves darbui, pokalbis persijungė į visai kitą lygį. Ne gynyba, ne formalumai, o kalbėjimas apie tai, kaip pereiti nuo „liepė direktorė“ prie „nusprendėme visi“, kaip suburti komandą, kurioje niekas neieško kraštinio kaltininko, ir kiekvienas žino savo vaidmenį bei ribas.
Komandoje yra žingeidžių žmonių, tų smalsių akių, kurios nori geriau, nori tobulėti, tik nėra aiškių taisyklių, nėra kultūros pamato, nėra vadovavimo karkaso, kuris leistų vidurinės grandies vadovų autoritetui įsitvirtinti. Nes autoritetas juk ne su pareigybe ateina, jis ateina su elgesiu, kuris kartojasi kasdien ir tampa kultūros dalimi. O kai kultūra tik kuriama, arba dar tik formuojama, čia ir prasideda strateginis darbas – aiškus vertybių pamatas, bendros taisyklės, vieninga kryptis, kuri nuima triukšmą ir grąžina komandai aiškų „kaip mes čia dirbame“. Tai organizacijos žaidimo taisyklių perrašymas taip, kad visiems būtų aišku, ką reiškia „mes“.
Vadovavimo gebėjimų ugdymas šiame kontekste taip pat nebūna tik mokymų diena, ar dar vienas seminaras. Ir man smagiausia bendradarbiauti būtent su tokiais vadovais, kurie ne tik kalba apie pokyčius, bet juos ir pradeda. Kurie nededa kaltės ant stalo kaip kasdienio prieskonio, o kelia klausimą „ką galime padaryti kitaip“. Ir tada keičiasi viskas – tonas, santykiai, sprendimų greitis, ir ta vidinė ramybė, kuri pagaliau leidžia komandoje kalbėtis.
Jeigu skaitydami pagalvojote „hm, čia kažkiek apie mus“, jeigu atpažinote kolegas, savo komandą ar save patį, pasikalbėkime. Kartais tereikia vieno susitikimo, kad iš „taip liepė“ pereitume į siektiną „taip nusprendėme“.