Apie atrankas, kurios daugiau pasako apie organizaciją, nei apie kandidatą arba sakinys, kuris pasakė viską: „čia mes užduodame klausimus“…
Socialiniame tinkle pamačiau įrašą apie atrankas į valdybas, kuriame dalijosi labai atpažįstama patirtimi: kelios atrankos, formalūs procesai, komisijos, klausimai be gylio, o pabaigoje – tyla. Skaičiau ir pagalvojau, kad visai neseniai išgyvenau panašiai, todėl nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi.
Kandidatavau į nepriklausomo valdybos nario poziciją. Ir ne, ši istorija ne apie tai, ar patekau, ar ne. Tai pasakojimas apie procesą, kuris turėjo kalbėti apie skaidrumą, bet prakalbo apie kultūrą – apie tai, kaip organizacijos elgiasi su žmonėmis, kurie ateina ne ieškoti darbo, o pasiūlyti patirtį, žvilgsnį iš šalies ir atsakomybę už kryptį.
Pirmas įspūdis buvo tarsi atėjus pas gydytoją: „nusirenkite ten, pakviesim“. Kelios sekundės (?) laukimo ir jau esu prieš šešių žmonių komisiją, apie kurios sudėtį iki susitikimo niekas nepranešė. Pokalbis pradedamas fraze „pokalbį įrašysime“. Paaiškinimo, kam tas įrašas bus naudojamas, ar kaip bus saugomas, kiek laiko saugomas, nebuvo. Ir čia ne tik apie procedūras, tai apie jausmą, kuris kyla, kai formalumas ima viršų prieš pagarbą. Tokiose smulkmenose, kur kiti nemato problemos, man visada matosi santykio kokybė, kiek tame procese žmogiškumo.
Dar prieš pokalbį išsiunčiau klausimus komisijai, ne todėl, kad norėjau įspūdžio, o todėl, kad ruošiausi rimtai. Norėjau, kad pokalbis būtų dvipusis ir jame atsirastų vietos prasmingam pokalbiui, o ne vien klausimų ir atsakymų serijai. Atsakymą gavau trumpą ir labai aiškų: „klausimų kandidatams prieš atranką įprastai neužduodame.“ Taip, formalus, korektiškas, bet daug pasakantis ir parodantis, kad kai kuriose atrankose vis dar dominuoja kontrolės logika, kai kandidatas vertinamas kaip rizika, o ne kaip potencialus partneris.
Man uždavus klausimą komisijai, kaip vertinamas valdybos darbas, pagal ką sprendžiate, kad ji veikia tinkamai, atsakymo negavau. O kai pabandžiau užduoti dar vieną klausimą, išgirdau trumpą frazę: „čia mes užduodame klausimus“. Turėjau su(si)prasti, kad šiame procese renkasi jie. Deja, bet leidžiu sau rinktis ir aš. Man svarbu, kur ateinu, su kuo dirbsiu, ar kokia kultūra kvėpuoja už durų…
Ir čia, mano galva, slypi esminis skirtumas. Vieni renkasi poziciją, kiti renkasi prasmę, vieniems svarbi forma, kitiems turinys. Ir kai institucijai atrodo, kad vertinimo galia suteikia statusą, pamirštama, jog pagarba nėra vienpusė.
Beje, komisiją sudarė vien moterys. Jeigu siekiame, kad valdybose būtų lyčių įvairovė, ar neturėtume to paties siekti ir atrankos komisijose? Įvairovė nėra tik apie statistiką. Tai apie sprendimų kokybę, gebėjimą matyti klausimus iš skirtingų perspektyvų, balansą tarp racionalumo ir emocijos, tarp struktūros ir intuicijos. O kai sprendimus priima vienos krypties grupė, kad ir kokia ji būtų, siaurėja matymo kampas.
Juk valdybos darbas nėra titulas ar formalus vaidmuo. Tai atsakomybė už kryptį, reputaciją ir žmones, kurių kasdienybę tie sprendimai paliečia. Todėl atrankos procesas, kuriame žmogus nežino, kas vertins, su kuo kalbės ar net kas šiuo metu valdyboje dirba, kuria ne pasitikėjimą, o atstumą. Kai dar ir valdybos sudėtis bei jos narių kompetencijos nėra viešai skelbiamos, o pokalbio metu tai slepiama nuo kandidato, lieka klausimas, kaip gali kilti pasitikėjimas įstaiga, jei jos pačios valdymas nematomas?
Kaip atsiskleidžia organizacijos vertybės?
Vadybos teorijos sako, kad organizacijos vertybės atsiskleidžia ne per žodžius, o per elgesį kasdienybėje. Tokiose situacijose labiausiai matosi, kiek tame elgesyje yra pagarbos žmogui, ir ar jis sutinkamas kaip lygus, ar kaip formalumo dalis.
Kartais pagalvoju, gal aš tiesiog per daug noriu? Gal viešajame sektoriuje taip priimta: įrašai, komisijos, atsargumas. Gal mano noras iš anksto žinoti, su kuo kalbėsiu, ar pasiruošti, atrodo per drąsus? Bet vis tiek tikiu, kad pagarba ir pasitikėjimas nėra privataus sektoriaus privilegija, kuris prasideda nuo smulkmenų: nuo tono, nuo to, kaip sutikai, kaip priėmei, kaip išlydėjai…
Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad teko dalyvauti šioje atrankoje. Tokios patirtys daug pasako apie mus pačius, apie valdymo kultūrą ir apie tai, kiek dar kelio liko iki to momento, kai žmogus, atėjęs į pokalbį dėl valdybos nario, vadovo, ar kitos pozicijos, bus sutiktas ne kaip kandidatas, o kaip potencialus partneris.
Skaidrumas nėra dokumentas. Tai tonas, kuriuo kalbi. Vienos organizacijos kalba iš kontrolės, kitos – iš pasitikėjimo. „Academia Dominorum“ padeda organizacijoms išgirsti savo toną, tą, kuriuo jos kalba darbuotojams, klientams ir sau.