Dar vis susiduriame su vadovais, kurie, išgirdę apie mokymus, kurie skirti prevencijai (patyčių, smurto, perdegimo, darbų saugos, kibernetinio saugumo ir t.t.), pirmiausia paklausia: „Per kiek laiko tai atsipirks?“ Toks požiūris, nors ir atrodo pragmatiškai, atskleidžia trumparegiškumą, kuriuo skaičiuoja tik tiesiogines išlaidas, bet ignoruoja kur kas didesnes, nematomas sąnaudas, kurias įmonė patiria, nieko nedarydama.
Mano bičiulės papasakota situacija, kai jos įmonės vadovas, išklausęs pasiūlymą dėl perdegimo prevencijos mokymų (iniciatyva atėjo iš pačių darbuotojų), paklausė „kada tai atsipirks?“ parodė esminį nesupratimą, kad prevencija nėra išlaidos, tai – investicija. Ir investicija, kuri atsiperka, tik galbūt ne taip tiesiogiai ir greitai.
Keliu retorinį klausimą, kodėl vadovai skeptiškai žiūri į prevenciją, ir dažnu atveju mato tik mokymų kainą, bet neįvertina to, kiek kainuoja pasekmės, t.y. nieko nedarymas? Pateiksiu keletą realių „kaštų“ apie kuriuos kalba mokslas, bet kurių neskaičiuoja vadovai:
- Darbuotojų kaitos metu patiriamos išlaidos, tokios kaip naujų darbuotojų paieška, atranka, apmokymas ir adaptacija. Tyrimai rodo, kad naujo darbuotojo samdymas ir paruošimas gali kainuoti nuo 50% iki 200% jo metinio atlyginimo, priklausomai nuo pozicijos. Taip pat darbuotojo išėjimas iš darbo, tai ne tik finansinis praradimas, bet ir kolektyvinės patirties praradimas.
- Padidėjus sergamumui ir ilgėjant nedarbingumo atvejams, organizacija taip pat patiria papildomas išlaidas.
- Įmonė, garsėjanti darbuotojų kaita, praranda patrauklumą darbo rinkoje, kurios talentai nesirenka, ir tokiu atveju nukečia reputacija.
Užuot klausę „Kada tai atsipirks?“, klauskite „Kiek mums kainuos nieko nedaryti?“ Šiuolaikinis verslas jau seniai suprato, kad investicija į žmones yra pati geriausia ir ilgalaikė investicija, užtikrinanti ne tik finansinę sėkmę, bet ir įmonės ateitį.
Nebūkite tie, kurie problemą pamatys tik tada, kai ji jau kainuos netektis, o pelno eilutė ims raudonuoti…