Tiek mažose komandose, tiek labai solidžiose organizacijose, vadovas didžiąją dalį laiko atiduoda silpniausiam komandos žmogui, o tuo metu stiprieji dirba „kažkaip susitvarkys“ principu. Logika, atrodytų, teisinga, juk ten, kur dega, ten ir gesini.
Bet pažiūrėkime į šią situaciją kiek kitaip. Aišku, kad vadovo laikas nėra begalinis. Dėmesys kiekvienam dar labiau ribotas. Bet, jeigu daugiausia pokalbių, ar paaiškinimų atitenka tam, kuris dirba prasčiausiai, organizacija gauna aiškią žinutę – mažiausi rezultatai sukuria daugiausia vadovo dėmesio. O tuo metu stiprieji dirba tyliai, be triukšmo, be problemų, jie neprašo pagalbos, ir būtent todėl lieka su mažiau vadovo dėmesio.
Tačiau, stiprūs žmonės taip pat nori augti, nori būti matomi per savo potencialą, jiems reikia iššūkių, konstruktyvaus grįžtamojo ryšio, pokalbių apie kryptį… Jei to nėra, jie pradeda prisitaikyti prie bendro tempo. O tempas lėtėja iki to lygio, kuriam skiriamas pagrindinis dėmesys…
Dalis skaitančių pasakys, kad vertinu per daug emociškai. Ne, tai elementari logika. Jeigu didžiąją dalį laiko ir kitų sąnaudų investuojame ten, kur grąža maža, bendras rezultatas neišvengiamai krenta. Komandos vidurkis juk formuojasi ne pagal potencialą, o pagal tai, kur dedamas vadovo laikas. Ir čia vėl gali kilti noras man oponuoti, ar ginčytis. Tad užbėgant už akių, pasakysiu, tikrai negalvoju, kad reikia pamiršti silpnus. Bet reikia labai aiškiai apsibrėžti, kas yra priimtinas rezultatas, kokiomis taisyklėmis vadovaujamės. Nes jeigu, būdamas vadovu, nuolat tempiate silpniausią, visa komanda juda jo greičiu…Tuo tarpu skiriant daugiau dėmesio stipriems, jūs keliate visos organizacijos lygį.
Ir čia užduosiu nepatogų klausimą „Ar jūsų laikas paskirstytas mąstant strategiškai? Ar jis paskirstytas lyg būtumėt „gelbėtojas“? Neatskleisiu paslapties, tik priminsiu, kad komandos tempą dažniausiai nustato ne silpniausias žmogus. Jį nustato vadovas, pasirinkdamas kam skirs savo dėmesį.
Jeigu perskaitėte iki čia, vadinasi, laikas apie tai kalbėti ne teoriškai, o praktiškai.
Vadovų mokymuose, kuriuos veda „Academia Dominorum“ lektorius Andrius Janiukštis, labai aiškiai dirbame su vadovo dėmesio paskirstymu, standartų įsivardinimu ir sprendimų logika, kuri leidžia ne tik „gesinti“, bet ir kryptingai auginti komandą.
Kartais pakanka vieno aiškaus vadybinio persiorientavimo, kad komandos tempas pasikeistų.
Tad jeigu jaučiate, kad laikas jūsų kalendoriuje šiandien dirba ne jums, kviečiu pasikalbėti.