Kaip paslėpti nekompetenciją? Suburk (ne)profesionalų komandą, kuri dar labiau nežino…
Yra toks tylus vadovavimo fenomenas, kurio nedrįstame garsiai pripažinti, bet daugelis yra matę (akylesni ir dabar mato, nes pilna media realių pavyzdžių jau beveik metus laiko).
Kai vadovas (-ė) pats nesijaučia pakankamai kompetentingas (-a) – vietoj to, kad kviestų stipresnius už save, renkasi priešingai. Tuos, kurie nekvestionuos sprendimų, nesiims iniciatyvos, neužduos nepatogių klausimų, o prireikus – dar ir prisiims kaltę…
Taip gimsta strategija, kurią vadinu „užmaskuoti vadovo silpnybes pavaldinių dar didesnėmis silpnybėmis“. Veikia beveik tobulai, tik iš pirmo žvilgsnio. Silpnas vadovas atrodo stiprus, nes šalia niekas neužduoda „per gudrių“ klausimų. O kai reikalai klostosi blogai – visada galima sakyti, kad „komanda nesusitvarko“. Greičiausiai sutiksite, kad tai klasikinė situacija.
Stiprūs vadovai ieško tų, kurie išdrįsta nesutikti. Jie vertina klausimus, ginčus, net kitokį požiūrį, nes žino, kad iš trinties gimsta kryptis. O tuo tarpu silpni vadovai renkasi kitaip – jie stato tylos sieną aplink save – kad niekas netyčia nesudrebintų jų ramybės, tik neįvertina, kad tokiose komandose nebeauga idėjos, o kai viskas ima griūti, lieka kalta komanda…
Kai tai vyksta organizacijoje – turim problemą, kai tai vyksta valstybės mastu – turim realybės šou…
Tokias situacijas nagrinėjame vadovų mokymuose apie vadovavimo stilius, komunikaciją ir pasitikėjimo kultūrą. Nes būtent ten paaiškėja, kaip nuo vieno žmogaus baimės gali priklausyti visos organizacijos drąsa.
Ir kartais užtenka vienos refleksijos, kad „vaidybą“ pakeistų tikras vadovavimas.
Pasikalbėkime ir tobulėkime kartu.
Vilma Butrimaitė-Mikšionė