„Fantastiškas vakaras“ – nejučiomis pagalvojote prieš nuskambant paskutiniajam skambučiui, kviečiančiam Jus užimti savo vietą salėje. Paskutinis žvilgsnis pasigrožėti kaip puikiai atrodote, sausakimšas koridorius, keletas žmonių, pagarbiai praleidžiančių Jus savo vieton ir triukšmingos ovacijos scenoje pasirodžius dirigentui.

Jau pirmosiomis minutėmis darnūs orkestro garsai pakviečia Jus į užburiančią kelionę po pasaulius, esančius toli nuo kasdieninių rūpesčių. Jūs pasijaučiate tarsi nenugalimas herojus, ryžtingai stojantis į kovą su likimu, dovanojančiu Jums tikrąją prasmę. Su ašaromis akyse stebite didingą žvėrelių procesija, kuri tarsi gyvatė nusidriekia miško tankumyne pakeliui į medžiotojo laidotuves. Skambant energingam finalui patiriate šviesos angelo ir smirdančio tamsos siaubūno kovą, lyg paskutinį gėrio ir blogio susidūrimą, įgalinantį likimą grįžti prie pusiausvyros vartų. Ir sugrįžti iš kelionės koncertų salėn Jus priverčia tik griausmingi aplodismentai, skirti orkestrui ir jo dirigentui taip meistriškai nukėlusiam Jus į visiškai kitą pasaulį.

    „Smagu būtų, jei taip darniai galėtų skambėti mūsų darbo kolektyvas“ – pagalvojate išdidžiai žingsniuodamas senamiesčio gatvėmis ir prisimindamas ką tik išgyventą patirtį.

Atrodo, jog prabėgo vos akimirka Jums užmerkus akis ir Jūs jau girdite nerimastingai plyšaujantį žadintuvo signalą. „Na dar šiek tiek, tik penkias minutes“ – pagalvojate, ir atsitokėjate tik tuo metu, kai aromatingai kvepiančios kavos puodelis jau Jūsų rankose. Valandėlė pasimėgauti ryto ritualu, keliasdešimt minučių tingiuose miesto kamščiuose ir Jūs jau savo darbo vietoje.

Apsidairote ir pasisveikinate su besirenkančiais darbuotojais, kurių rūškana nuotaika tarsi byloja apie tai, kad kavos aparatui ofise taip pat prasidėjo darbo savaitė. Ir nejučia mintimis nusikeliate į dar atrodo visai netolimą praeitį. Kuomet Jūsų darbo vieta buvo tarsi „Stiklinis vadovo postas“, kuriame būdavote tas, kuris „visuomet užimtas“. Ir taip buvo tol, kol viename iš vadovavimo seminarų garsiai atsakėte į klausimą „kiek laiko per mėnesį praleidžiate su darbuotojais akis į akį kalbėdamas apie rezultatus?“. Tuo metu įsižeidėte išgirdęs, kad esate ne vadovas, o skyriaus administratorius, nes tam laiko skiriate mažiau nei 30%. Tačiau, kartu tai atnešė ir vertingą pamoką, kad šiuolaikinio vadovavimo paradigmoje vienas iš esminių vadovo uždavinių, padėti darbuotojams pasiekti individualius tikslus ir taip sukurti prielaidas bendro rezultato augimui.

Prisimenate ir tai, kad dar nesenai manėte, jog visiškai normalu su darbuotoju kalbėti vieną kartą metuose. Kuomet Jūs užduosite stebuklingai veikiantį klausimą „ar tu tikrai jautiesi padaręs viską, kad būtum nusipelnęs darbo užmokesčio padidinimo?“. Kaip ir tai, kad atsakymas į klausimą, „kaip motyvuoti darbuotojus?“ yra kelionė baidarėmis vasarą, kalėdinis renginys ir „bonusai“. Na ko gi dar jiems reikia?

    „Tik pažiūrėkite koks aš dabar. Kaip pasikeitė mano mąstymas“ – šyptelite. Žinoma, dabar skiriate laiko pasikalbėti su kiekvienu darbuotoju bent kartą per mėnesį. Jūsų „stiklinis vadovo postas“ sudužo, kuomet darbuotojai pradėjo žiūrėti į Jus ne kaip į „tą kuris neturi laiko“, o kaip į mentorių. Ne kaip į diktatorių, o kaip į vadovą, kuris geba palaikyti ir motyvuoti, nes savo darbu įprasminate posakį „nuo vadovo, o ne „sabutylnyko“ baidarėje priklauso darbuotojo motyvacija“. O paskutiniai stiklinio posto šipuliai pavirto dulkėmis tuomet, kai supratote, kad darbuotojo įgalinimas nėra gebėjimas priversti jį daryti tai ką norite, nes jam už taip mokate. Kad suteikti sąlygas darbuotojui savanoriškai prisiimti atsakomybę už įsitraukimą į užduotis ir individualių veiksmų analizę ir yra vienas iš būdų įgalinti.

„Kaip sekasi?“ – išgirstate iš atėjusio pasilabinti kolegos ir pasijuntate lyg pabudęs iš gilaus sapno. Ir dar prieš Jums atsakant „gerai“ akies krašteliu pastebite laikrodį dešiniajame kompiuterio ekrano kampe. „Liko pusė valandos iki ugdomojo pokalbio, laikas ruoštis“ – pagalvojote ir skubate pasidaryti dar vieną puodelį kavos.

Nors vis dar tingisi ruoštis ugdomiesiems pokalbiams ir vis dar atrodo, kad „nagi savaime suprantama kokie rezultatai“. Tačiau nuvijęs mintis imatės darbuotojo rezultatų peržiūros. Žinote, kad į ugdomąjį pokalbį jis ateis pasiruošęs pristatyti Jums savo rezultatus, tačiau žinote ir tai, kad kaip vadovas turite įvertinti ar rezultatai iki šiol kilo, krito, o gal liko tame pačiame lygyje. Juolab, kad pokalbis yra suplanuotas dar prieš mėnesį ir į jį nei Jums nei darbuotojui nevalia ateiti nepasiruošus. Turite vis mažiau laiko ir energingai peržiūrinėjate buvusius sutarimus ugdomųjų pokalbių dokumentuose, peržiūrite kiekybinius ir kokybinius rodiklius, ant lapelio pasirašote trumpas įžvalgas tam, kad galėtumėte suteikti grįžtamąjį ryšį.

Tuo metu jaučiatės tarsi dirigentas susipažindamas su partitūra. Rodos sąmonėje išlikę viskas ir viskas savaime suprantama, nes ši partitūra toli gražu ne pirmą kartą patenka į kūrybiškas Jūsų rankas. Tačiau muzikinis tekstas primena pamirštas užuominas apie atskirų instrumentų spalvas muzikos kūrinio paletėje. Rodos kiekviena nata kalba apie tai, kaip per muziką atsiskleidžia nuostabus libretas, kurio aspektus netrukus įprasminsite repeticijų metu.

Dar kelios akimirkos ir Jūs pasiruošęs repeticijai, pasisveikinate su darbuotoju tvirtai paspausdamas jam ranką ir ilgai netrukus paklausiate „kaipgi tau sekasi siekti savo tikslų?“. Jaučiate, kad Jums besikalbant apie tikslus ir esamą situaciją darbuotojas atsipalaidavęs ir atviras. Ir suvokiate, kad taip yra būtent dėl to, kad jis kalbasi ne su budeliu, kuris jį įvertins turėdamas galimybę nuteisti viešai paniekai stovit prie gėdos stulpo. Prieš jį sėdi atvirumą ir palaikymą demonstruojantis mentorius, kuris ne nurodymais, o taikliais klausimais padeda išnarplioti kliūtis, neleidžiančias pasiekti rezultato. Apžvelgti galimybes, kurias pasitelkus tikslas bus ranka pasiekiamas ir suteiks aiškumo tinkamai susidėlioti veiksmų planą. Nes pokalbis ne apie nieką, ir ne apie bet ką, ir ne šiaip, o su tikslu. Jis struktūruotas, kaip struktūruotas mūsų mąstymas. Ir tikslas yra padėti darbuotojui suvokti kaip atsispirti nuo esamos situacijos judant sprendimų link.

Net nepastebite kaip prabėgo daugiau nei pusė valandos, tikslai aptarti, reali situacija aptarta, galimybės aptartos ir jūs žingsnis po žingsnio judate link pokalbio tikslo. Kuomet tai ką aptarinėjate virs veiksmais ugdomojo pokalbio sutarimų formoje, padedančioje prisiimti asmeninę atsakomybę už sutarimų vykdymą. Taip pat suteikiančią aiškumą tiek Jums tiek darbuotojui, patvirtinimą jog niekas nebus pamiršta ar nereikšminga.

Pasijaučiate tarsi grupinėje repeticijoje, kuomet atskiros orkestro instrumentų grupės balansuoja tarpusavio skambesį perteikdamos muzikinį tekstą. Kuomet dinamikos štrichai transformuojasi į bendrą skambesį. Ir po truputį atsiskleidžia kūrėjo užmanymas, vis darniau, vis išraiškingiau, vis skambiau.

Sekundė po sekundės ir pokalbis priartėja prie klausimo „tai kaip manai koks bus tavo pirmasis veiksmas iki ateinančio mūsų pokalbio?“. Tačiau akimirkai sustingstate, prisimenate, kad praleidote galimybę suteikti grįžtamąjį ryšį. Galvoje akimirksniu gimsta geniali frazė „suteikti ar nesuteikti, štai kur klausimas…“. Ir pasijautęs lyg Šekspyras dar pamenate tą laiką, kuomet mokėtės kaip suteikti grįžtamąjį ryšį, galvodamas „sumuštinis, buterbrodas, kebabas koks čia skirtumas!“. Tačiau dabar kitaip, žinote, kad tai motyvuoja, nes darbuotojas žino kaip jis yra vertinamas. Žinote ir tai, kad aiškumas kuria kryptimi judėti, kad tavo darbo rezultatai būtų vertinami dar geriau suteikia pasitikėjimo savimi. O tai ypač svarbu siekiant aukščiausių rezultatų.

„Šį kartą neskaitysiu nuo lapelio“ – pagalvojate paslėpdamas popieriaus skiautę, ant kurios, kad būtų paprasčiau visad rašotės įžvalgas grįžtamajam ryšiui. Ir tuomet tariate:

„Stebėdamas tave paskutines dvi savaites mačiau, jog įdedi daug produktyvių pastangų siekdamas tikslų. Pastebėjau ir tai, kad klausei ir mokeisi iš kolegų, apie kuriuos kaip vieną iš galimybių kalbėjome praeitą kartą. Mačiau, kad kiekvieną kartą drąsiai ėmeisi veiksmo, nelaukdamas ir neatidėliodamas. Pameni, prie manęs taip pat buvai priėjęs išsiaiškinti ar tinkamai supranti užduotis. Tiesa pasakius, aš kaip vadovas esu maloniai nustebintas tokiu tavo iniciatyvumu. Labai džiaugiuosi, kad dar nesenai prisijungęs prie mūsų komandos tampi idealiu pavyzdžiu iš kurio visi galime pasimokinti. Ir abu matom tavo rezultatus, jie nesumeluos. Rezultatai smarkiai paaugo ir tau liko tik nedidelis žingsnis, kad jie prilygtų senbuvių rezultatams. Vertinu tavo indėlį į komandos rezultatą ir tikiu, kad išlaikydamas tokį produktyvumą greitai juos pralenksi.“

    „Na neidealu“ – pagalvojate, bet čia pat pastebite kaip sužiba darbuotojo akys, kaip akibrokštas Jūsų minčiai. Viską padarėte teisingai ir laikas grįžti prie klausimo „kaip manai koks bus tavo pirmasis veiksmas iki ateinančio mūsų pokalbio?“. Veiksmas po veiksmo, terminas po termino ir viskas sudėliota. Pastebit, kad ši pokalbio dalis prabėgo ypač greitai ir su didesniu entuziazmu nei anksčiau. O kaipgi, emocija sukurta grįžtamojo ryšio pagalba suveikė kaip produktyvumo katalizatorius. Energingai pakylate nuo stalo, stipriai sukertate rankomis ir išgirstate padėką už pokalbį, kurią palydi spindinčios darbuotojo akys ir nusiteikimas veikti.

Grįždamas į savo darbo vietą nejučiomis pamenate vakar dienos vakarą ir suvokiate kas ką tik įvyko. Visas pokalbis nuskambėjo tarsi genijaus kūrinys koncertų salėje darniam orkestro skambesy. Ir išdidžiai žingsniuojate tarsi dirigentas į sceną, pasitikdamas ovacijas už puikiai atliktą savo rolę.

„Hmmmm….aš puikus dirigentas“ – pagalvojate tvarkydamas savo darbo stalą.

 

Andrius