“SAVAIME SUPRANTAMA” – mano nuomone, nėra. Kiekvienas galvoje kuriame, kaip aš vadinu, savo filmą. Filmo siužetas priklauso nuo situacijų, mūsų patirčių. Deja, bet visų galvose to paties filmo siužetas skirtingas. Tai šia tema ir noriu pasidalinti savo patirtimi apie Savaime (ne)suprantama.

 

Karantino metu, važiuojant iš vienos savivaldybės į kitą, prie posto, kuriame tikrinama, sustabdo pareigūnas. Pokalbis labai trumpas – “Kur važiuojate?” “Į …”. Parodau dokumentą, kad turiu teisę keliauti iš vienos savivaldybės į kitą. Iš tolo pažvelgia, matyt, pakanka tiek, kad įsitikinti. Pareigūnas, nieko nesakydamas, per atstumą nukreipia į mane man neaiškų prietaisą. Žiūriu, ir mintyse sukasi viena mintis – “pareigūnai matuoja temperatūrą!!! Wow!!!”. Rimtai, nejuokaujant, tokia pirma buvo mintis šovusi galvą!

Šalia sėdintis keleivis, pamatęs, kad esu šiek tiek sutrikusi ir laukiu kol “pamatuos temperatūrą”, taiso padėtį – “pūsk, čia prietaisas blaivumui patikrinti”. Gerai, pasiduodu…, automobilį vairuoju daugiau nei dvidešimt metų, bet tokios “procedūros” neturėjau nė karto ir mano reakcija atitinkama. Pareigūnas toliau tyli.

Lengvai papučiu, tarsi pūsčiau dulkes nuo senos nuotraukos, nes man “savaime (ne)suprantama” kaip teisingai tai padaryti. Deja, prietaisas nesureaguoja. Demonstruodamas susierzinimą, pareigūnas aštriai ištaria “Ne taip”– nusitraukia kaukę nuo veido ir su atitinkama emocija pademonstruoja, kaip turiu tai atlikti…

Pareigūnui tai kasdienybė, man – nauja patirtis, ir “savaime suprantama” neveikia.

Savo filmus ne tik kurkime, bet ir įgarsinkime, bei įsitikinkime, kad garsiakalbis įjungtas!

 

Ugdykime socialinį jautrumą, gebėkime pozityviai įtakoti kitus, lavinkime savianalizės gebėjimus.

Turi būti savaime (ne)suprantama, ar neturi būti?

 

Vilma