Pamodeliuokime situaciją. Vadovas tikrai nuoširdžiai stengiasi, įsitraukia, padeda, peržiūri, pataiso, „uždengia“… Iš šono atrodo, kad daro viską, jog komanda judėtų į priekį. Ir tada atsiranda keistas efektas – kuo daugiau daro pats, tuo mažiau daro kiti. Ir čia nėra postas apie blogus vadovus. Priešingai, dažniausiai tai labai atsakingi žmonės, kurie tiesiog nenori palikti „nepadaryta“. Kai prieš kurį laiką mano kolega pasakė, kad „vadovo tikslas, tai rezultatų siekimas kitų rankomis“, sustojau. Suskambėjo labai tiesmukai. Bet kuo daugiau situacijų matau, tuo labiau šiai minčiai pritariu.
Modeliuojame toliau situaciją. Vadovas „tik permeta akimis“ darbuotojo laišką prieš išsiunčiant, žinoma, iš geros valios, kad būtų tiksliau. Pakoreguoja skaidres prieš pristatymą, vėl, kad būti užtikrintam. Pasilieka sprendimą sau, nors komanda teoriškai galėtų jį pati priimti…(papildykite patys)
Atrodytų smulkmenos. Bet kai tokių smulkmenų susikaupia daugiau, komanda labai greitai perpranta vadovo elgesį ir pradeda veikti „čia saugiau paklausti“, „čia geriau palaukti“, „čia gal nereikia labai stengtis, nes vis tiek bus pataisyta“… Ir tada atsiranda jausmas, kad žmonės lyg ir dirba, lyg ir stengiasi, bet atsakomybės gylio nėra. O vadovas tuo metu dirba vis daugiau. Ir tada atsiranda vidinis konfliktas, lyg ir norisi paleisti, bet kartu norisi būti tikram, kad viskas bus padaryta taip, „kaip reikia“. O „kaip reikia“ dažniausiai reiškia „taip, kaip daryčiau aš“.
Ir čia, mano galva, atsiranda vienas svarbiausių lūžių, kai pradedi suprasti, kad ne viskas turi būti padaryta idealiai, kad judėjimas vyktų. Kad „pakankamai gerai“ iš komandos nario kartais yra daugiau nei „tobulai“ iš vadovo.
Todėl kartais pakanka užduoti sau keletą paprastų klausimų:
- Ar mano komanda iš tikrųjų gali veikti be manęs?
- Ar aš padedu jiems augti, ar tik užtikrinu, kad šiandien būtų padaryta?
- Ar mano įsitraukimas kuria vertę, ar tik ramina mane patį?
Atsakymai dažniausiai nėra labai patogūs, bet būtent nuo jų prasideda pokytis. Iš to, ką matome dirbdami su organizacijomis, vadovavimas nėra apie tai, kad būtum reikalingas visur. Vadovavimas prasideda ten, kur tampi mažiau reikalingas operaciniuose klausimuose…, ir daugiau reikalingas ten, kur sprendžiasi strateginiai klausimai.
Jeigu skaitant atpažinote save bent vienoje vietoje, viskas gerai. Tai etapas, per kurį pereina dauguma vadovų. Tik klausimas, kiek ilgai šiame etape užsibūnate?